sąstovis

są́stovis sm. (1) NdŽ, DŽ sustojimas, susilaikymas, stazė (ppr. apie kraujo apytaką): Ištisinė kraujosruva atsitinka nuo staigaus sąstovio P.Aviž. Kepenys padidėja dėl sąstovio didžiajame kraujo apytakos rate rš. Dėl ašarų sąstovio junginė neišsivalo kaip reikiant P.Aviž. | Josios buvo są́stovis mėnesinės keletą mėnesių nuo sunkių darbų, t. y. užsitūrėjo J.